Nors ir pritilo naujienos apie Tibete siaučiančius neramumus ir dešimtis nužudytų tibetiečių, tačiau vargu bau ar problema išsisprendė. Mes, lietuviai, savo kailiu patyrę, koks gyvenimas būna kai esi engiamas, neabejotinai suprantam ir jaučiam ką išgyvena tibetiečiai. Deja, nebeturime Jurgos Ivanauskaitės, Tibeto draugės, kuri tokiomis dienomis kviestų mus susimąstyti apie mums tokią tolimą, bet kartu ir labai artimą šalį. Tad pasvarstykime patys.
Bergzdžiai mėginama atskirti sportą nuo politikos. Juk sporto esmė yra kova, lenktynės su savo paties galimybėmis, siekis nugalėti varžovą. Politikoje ir šalių gyvenime vyksta panašūs procesai. Todėl visiškai natūralu, kad šie judėjimai stengiasi išnaudoti vienas kitą. Ypatingai ryškiai tai atsiskleidė 1936 metais per olimpines žaidynes Berlyne, kuomet naciai demonstravo savo grėsmingai augančią galybę ir olimpiados garsais pasauliui skelbė savo ideologiją. Kuomet juodaodis Owensas buvo nepralenkiamas, Hitleris demonstravo savo nepasitenkinimą.
Toliau sekė Meksika. 1968 du juodaodžiai sprinteriai stovėdami ant prizinės pakylos iškėlė sugniaužtą kumštį su juoda pirštine (power to the people). Ilgai po to pasaulis valkiojo vieno iš jų frazę: „Kai aš laimiu mane laiko amerikiečiu, jei padaryčiau nusižengimą, visi sakytų - jis nigeris.”
Bene dramatiškiausios žaidynės istorijoje, kur liejosi kraujas, buvo Miunchenas 1972-aisiai. Čia palestiniečių teroristai užgrobė bei vėliau nužudė 11 Izraelio rinktinės narių. Po šios olimpiados prasidėjo era, kuomet nebeliko saugumo jausmo panašiuose renginiuose ir saugumui išleidžiamos vis astronomiškesnės sumos.
Vėliau sekė bojkotų era. 1976-aisiais Monrealyje nebuvo daugelio Afrikos šalių atstovų, 1980-ųjų Maskvos olimpiadą, dėl karo Afganistane, bojkotavo JAV. Atsakydamos į tai, sovietų įtakos šalys bojkotavo olimpiadą Los Andžele 1984-aisiais. Sportas ir politika pynėsi vis tvirčiau išnaudodami galimybę nešti vienokią ar kitokią žinią.
Sugrįžkime į Tibetą. Be grėsmingai ore tvyrančios islamo ekstremistų terorizmo grėsmės, tenka rūpintis jau seniai kraujuojančia regiono žaizda - Kinijos ir Tibeto konfliktu. Olimpinės žaidynės artėja nenumaldomai, del to „tibeto korta” bus naudojama vis intensyviau, tą jau matome dabar.
Teroras ir žudynės jau keletą amžių nebėra priemonė pasiekti politiniam ar kitam tikslui. Tačiau ji vis dar plačiai naudojama. Niekaip negalima pateisinti Kinijos veiksmų Tibete. Bojkotuodami olimpiadą, mano giliu įsitikinimu, taip pat neišpręsime problemos. Bojkotas, viena iš radikalių priemonių, tačiau vargu ar galima tuo sujaudinti Kiniją. Ar neskatintų tai dar didesnio atitrūkimo tarp vienpartinės Kinijos ir demokratinio pasaulio? Tikėtina, kad savo buvimu ir dalyvavimu, sportininkai neš kitokią žinią - apie drąsų, švarų ir demokratinį pasaulį. Gal tokiame pasaulyje ir raudonasis drakonas užsinorės tapti geresniu?
Sprendimo iki šiol dar niekas neturi. Išskyrus Richard Geere, apie bojkotą pasaulio šalys, bei dauguma sportininkų kalba labai atsargiai - iš tiesų - mažai žmonių vienareikšmiškai tiki, kad tai būtų tinkamiausias vaistas demokratijos deficitu sergančiai Kinijai. Kol kas norisi tik vieno, kad nebūtų naikinami laisvės siekiantys Tibeto žmonės.
Gera žiema man labai patinka, tačiau šiemet jos nebuvo nei kvapo. Kaip juokavo vienas sutiktas suomis: “Visi gąsdino, kad artėja klimato atšilimas, bet nesitikėjau, kad jis ateis taip greitai”. Tenka tik apgailestauti, šiemet buvo tikrai šilta ir besniegė žiema. Rogės, pačiūžos ir slidės liko nepaliestos šį sezoną.
